APIE KALTĘ IR ATSAKOMYBĘ

Kalta aš ar atsakinga? Susimąstėt kada, kiek šie du žodžiai skiriasi vienas nuo kito? Man atrodo, kad aš pati iki galo dar nesuvokiau šių žodžių reikšmės.

Kai buvau maža ir ką nors prisidirbdavau, sulaukdavau bausmės - pabarimo, kažkokio daikto nenupirkimo, neišleidimo į lauką ir pan. Būdavo taip paprasta "atkentėti" visą bausmę ir toliau lyg niekur nieko gyventi. 

Tik tampant paaugle tie prasižengimai, anot tėvų, darėsi vis didesni, tačiau bausmės išlikdavo tos pačios. Ir niekas nemokė, kad ką sudaužius reikės kažkaip atpirkti ar atidirbti, pavėlavus grįžti laiku vakarienės žinojai, kad nors ir apšauktas vis tiek rasi ko nors užvalgyti, nes mama per daug myli, kad leistų vaikui eiti alkanam miegoti. Jei ir neatlikai kažkokių darbų, puikiai žinojai, kad su klase į ekskursiją ar koncertą tai jau tikrai važiuosi, nes nu gi vaiko gaila. O kada gi jis daugiau ką bepamatys?

Ir, galiu lažintis, kad taip augau ne aš viena, nebuvo kada tėvam kalbėtis per daug su mumis apie bausmes ir pasekmes.

Tačiau kas nutiko, kad užaugę jaučiamės jei ne patys kalti, tai jau visi aplinkiniai tai tikrai? Juk taip lengva pasakyti: "Taip, esu kaltas", bet kas slepiasi po šiais žodžiais? O gi auka. Aš taip graužiu save dėl visko ir jaučiuosi menkas, nes taip stipriai prasikaltau. Dabar padėkit man visi išsikapstyt iš to mėšlo, į kurį įbridau! 

Ir visi imasi spręsti mano problemų, visi, kurie bent kiek turi tvirtesnę nuomonę  nei aš pati. O paskui pykstu ir kaltinu kitus už prastus patarimus... Tai štai kokia yra kaltė.

Tačiau kai aš jaučiuosi ATSAKINGAS už savo gyvenimą, tuomet pats ir stengiuosi išspręsti tai, ko prisiviriau. Nebieškau lengvų patarėjų, o PATS imu gvildenti problemą, ieškoti atsakymų tam, kad pagerinčiau savo kasdienybę ir ateitį.

Bet būti atsakingu nėra lengva, nes čia jau kaltinti nieko negali. Čia turi suprasti, kad tėra klaidos/pamokos ir jų sprendimai. Negali per daug žvalgytis atgal, tik tiek, kad pasiimtum reikalingą patirtį ir drąsiai eitum į priekį.

Mes taip bijom mokykloje blogai mokytis, pasilikti antrais metais toje pačioje klasėje, jog nesuvokiam, kad gyvenimo mokykloj dar ne tiek prasėdim prie neišmoktų pamokų. O liūdniausia tai, kad taip ir nesuprantam, kur paslydom ir ką pražiopsojom. Tačiau net ir  pamatę savo klaidą sukišam galvas į smėlį, kad tik nereiktų tapti atsakingais.

Tai visgi, KALTI mes ar ATSAKINGI? 

Su meile,

Jurgita

TAMSIAUSIA NAKTIS PRIEŠ AUŠRĄ

Nusiteikimas yra visų svarbiausia bet kokioj situacijoj. Pamenu, kai pirmą kartą daugmaž sužinojau diagnozę, su vyru kaip tik ruošėmės į Vilnių. Ta rytą jam pirmam teko išgirsti nemalonią žinią ir pranešti ją man. O aš tuo metu tesugebėjau pasakyti:“ jei tu negali vairuoti, vairuosiu aš“. Manau aš kažkur giliai viduj ruošiausi tam momentui ir gal man nebuvo tokio didelio šoko kaip vyrui. Kaip ten bebūtų, tąkart aš nevairavau.

Šiandien į visas situacijas žiūriu kitaip ir laukiu to laiko, kada iš tikro galėsiu pasijusti laisva... laisva nuo visko – nuo ligos, nepasitikėjimo savim, iškylančių abejonių ar leidimo kitiems diriguoti mano gyvenimui. Laisvė yra jaustis gerai nepriklausomai nuo to, ką kiti žmonės galvoja apie tave, ką tu galvoji apie kitus ir nevaidini savo būsenos ar emocijų. Laisvė yra ir tada, kai elgiesi spontaniškai, kai nesvarstai kaip kitų akyse pasirodysi padariusi vieną ar kitą žingsnį. Ir aišku, nelengva iš pradžių taip gyventi, kai kiti vis dar geriau žino kas negerai su tavim, ar ką tau reikėjo, o gal nereikėjo daryti. Bet tik tada, kai leidi sau būti visokia, kai PRIIMI save visokią pasidaro nebesvarbu visi kiti.

Jau kuris laikas gyvenu pagal pajautimą. Kartais atrodo, kad pati nusisvaigstu su visais sprendimais, bet kai pasižiūriu į visą vaizdą tarsi nuo kalno, pamažu imu suprasti, kad ne be reikalo pasikliauju savo nuojauta. Ir kuo dažniau praktikuoji klausymąsi širdies, tuo labiau kitiems atrodai ar taip ar taip, švelniai tariant, „pačiuožusi“ ir jie nebedrįsta labai smarkiai tam prieštarauti.

Kiekvienas sunkus etapas man kažką davė – daugiau pasitikėjimo savimi, naujų, įdomių žmonių ratą, įvairių kūrybinių minčių ir net materialių, apčiuopiamų dalykų ar įspūdžių. Todėl dabar aiškiai jaučiu, kad tamsiausia naktis yra prieš aušrą... deja, tokio suvokimo prieš gerus 15 metų dar neturėjau ir po kiekvienos klaidos sekė vis nauji paklydimai. Galbūt jų dėka esu čia kur esu, bet tuo metu aš neturėjau atsakymų, nemokėjau nei savęs klausytis, nei elgtis taip kaip rodo širdis, o ne geriausias proto variantas. 

Ir šiuo metu skirtumas tarp ano laiko ir dabarties tamsiųjų periodų yra tas, kad aš JAUČIU, jog elgiuosi tinkamai. Tada dar daug ką dariau iš inercijos, noro patikti ar parodyti ką aš galiu... O galėjau tik dar labiau save įskaudinti. Todėl dabar yra gera, kai žinai, jog tinkamai pasielgei visų pirma su savimi, neišdavei savo tiesos ir jausmų, nedarei nieko, kas dar kartą sužalotų tavo sielą.

Ir kartas nuo karto Kūrėjas tau leidžia pajausti, kad labai smarkiai nenusigrybauji. Tas nebylus palaikymas žmonių, pajautimas, kad jie su tavim, nepaisant nuotolių ar nedrąsos pakalbinti, leidžia išgyventi tau bet kokią naktį... svarbiausia labai labai pasikliauti savim, sava nuojauta ir pasitikėti, kad Kūrėjas išves tave į patį geriausią kelią, kokiu tik gali šiame gyvenime eiti.

Su meile,

Jurgita

     

                                  KADA STEBUKLAI KURIAMI MŪSŲ PAČIŲ RANKOMIS

Pūskite savo problemas lengvai ir kantriai tarsi pienės pūką... nes vis tiek jos vieną dieną išeina. Tik kantrybe mes ne visi pasižymime. Norim visko čia ir dabar, todėl labai dažnai metam viską net neįpusėję kelio.

Kad ir kaip jums norėčiau pasakyti, kad stebuklų būna, deja, negaliu, nes supratau viena, kad mes patys tampame stebuklais tuomet, kai kažką darome, kai PATYS keičiame savo gyvenimus, kai nusprendžiam nebereaguoti į visus, kurie geriau už mus pačius žino, kaip mums reikia gyventi, ką daryti ar su kuo bendrauti. O tokių visažinių yra tiek daug!!! Ir dažnai jie apsireiškia tuomet, kai patys viduje būnam sunerimę, kai kyla įvairių abejonių, kai patys pasimetam tarp savo minčių. Tuomet tarsi garsiakalbiai aplinkiniai ima pulti su savo patarimais, jausdami mūsų nerimą. Ir kuo labiau bandote gintis, tuo geriau suvokiate, kad šitas mūšis pralaimėtas. Užkabino jus! Išklibino kažkokias užslėptas baimes ar abejones ir jūs imate pasiduoti arba... dar aršiau kovoti.

Tik, manau, kad nėra gerai nei taip, nei taip. Neverta pasiduoti ar nustoti daryti tai, kas jums sukelia malonius jausmus vien dėl to, kad kely atsirado kliūtis. Negi dabar, įdėjus tiek pastangų, apsisuksi ir grįši ten, kur buvai kitiems geras, malonus ir patogus, bet neįdomus pats sau? Nejau atsisakysi viso to, ką tau siūlo gyvenimas vien dėl to, kad kažkieno požiūris nesutapo su tavuoju ar dėl to, kad kitiems atrodai keistas? Jeigu kaifuoji nuo to, ką darai, vadinasi TAI TAVO. NE JŲ, bet TAVO!

Kovoti ar įrodinėti irgi ne išeitis, nes taip prarandam daug jėgų, išeikvojam energiją tuščiai, kai galėjome sukurti kažko naujo ir įdomaus. Jei jau imamės įrodinėti, vadinasi patys savimi nebetikime. O ką daryti? Man, ko gero, patogiausia su viskuo sutikti ir tyliai, niekam nieko nebeaiškinant ir nebepasakojant daryti taip, kaip man geriausiai atrodo.

Gal aš ir klystu, bet šiuo metu man taip lengviausia. Ir net gi tada, kai atrodo, kad puola jus visas pasaulis, įkvėpimo ieškokit savyje. Ieškokit džiaugsmo užduodami sau klausimą, o ką aš dar galiu duoti pasauliui, žmonėms? Man tai padeda. Jei sugebėjau įkvėpti bent vieną žmogų, vadinasi esu teisingame kelyje.

Žinau, kad ir pati dažnai dar būnu visažine, bet labai stengiuosi šią savybę išgyvendinti iš savęs. Ir mano dideliam nusivylimui viskas vyksta ne taip greit kaip aš norėčiau. Bet juk svarbiausia, kad pokyčiai vyksta! Kas sugalvojo, kad jei man atsinaujino liga, vadinasi aš ne taip ėjau? AŠ PATI. Ir kai taip mąsčiau atrodė, kad visi aplinkiniai tyliai galvojo: „Na va, tiek ji čia visko darė, visus mokino, o vėl atsidūrė ligos patale“. Jaučiausi nusivylusi savimi. Bet šiandien man atrodo, kad aš einu teisingai, TOKS MANO KELIAS. Gal mano augimas nevyksta tokiais tempais, kokiais aš norėčiau, bet jaučiu, kad taip turi būti. Žinoma, klystu ir aš! Bet gal tai ne klaidos? Gal tokiu būdu esu auginama, ir jei nepavyko iš pirmo karto, nereiškia, kad apskritai nepavyks.

Kiekvienas einame taip, kaip geriausiai tuo metu sugebam. Per tiek amžių sukaupėme skirtingą patirtį, atėjome su skirtingais tikslais ir užduotimis. Ir net tas benamis prie konteinerio nebūtinai klysta – gal jis atėjo į šį gyvenimą patirti materialumo svarbą, o kitas gal tiek pasiklydo dvasingume, jog pamiršo gyvenantis žemėje, kurioje duona už pinigus perkama.

Manau svarbu yra viskas. O dar svarbiau pačiam tikėti savimi ir žinoti, kad nepaisant visko – nusivylimų, abejonių, duobių ir nuopuolių, JŪS VIS TIEK SUGEBĖSIT PAKILTI!

Su meile,

Jurgita

APIE SUSIREIKŠMINIMĄ IR SAVĘS  GAILĖJIMĄ

Kartais per daug susireikšminti yra visai naudinga. Žinote kodėl? O gi vien dėl to, kad suteiki sau galimybę apsivalyti. Sukyla įvairios emocijos ir situacijos, leidžiančios iš naujo apmąstyti visas vertybes, savo požiūrį į daugelį dalykų.

Kiekvienas įrašas ne tik jums, bet ir man leidžia daug ką savy pergalvoti, permąstyti, kiek aš pati tikiu tuo, ką sakau ir darau. Va tam ir reikalingas tas grįžtamasis ryšys iš skaitytojo. Tačiau kitas dalykas yra tas, kad aš vis galiu pasitikrinti, kiek pati gyvenu pagal savo suvokimus.

Galiu pamatyti ir tai, kur susitelkusios mano mintys, o paskutiniu metu supratau, kad buvau per daug panirusį į skausmą ir liūdesį. Tam, kad mintys prašviesėtų, pradžioj reikia bent vieno dalyko – tai prisiversti save išeiti iš namų ir pasukti priešinga kryptim nei visada eini. O aš būtent tokia ir esu, kuri mėgsta pastovumą. Todėl labai gerai smegenis prapučia nauji vėjai, į kuriuos ne visada žengi su itin dideliu džiaugsmu.

Kartais visai gerai pabūti ir tuo energetiniu vampyru, kuris pasikrauna kitų sąskaita, bet tik tuomet, kai tai nevyksta pernelyg dažnai. Na, juk negali pastoviai duoti, kažkaip turi ta pusiausvyra atsistatyti. Nors man asmeniškai labai gera kažkaip nudžiuginti žmogų, gera matyti jo besišypsantį veidą, bet tik tokiu būdu, kuris yra priimtinas ir man. Kitu atveju, kai per prievartą bandai kažkam įsiteikti, jauti daugiau nusivylimą nei pasitenkinimą padarius gerą darbą.

Gyvenimas tuo ir įdomus, kad jis tave nuolatos bando, tikrina tavo budrumą. Ne kartą įsitikinau, kad didžiausią džiaugsmą patiri sugebėjęs pažaboti savo tingėjimą ar apatiją pakeisdamas vieninteliu žodžiu „DARAU“. Ir visai nesvarbu kaip man išeina, kartais blogiau, kartais geriau, bet jei PADARAU bent du užsibrėžtus dienos tikslus iš trijų, aš jau galiu savim didžiuotis. Manau Kūrėjas čia mane laiko irgi tik dėl to DARAU. Taip aš parodau Visatai, kad man dar ne laikas, kad nors ir pasispardydama stengiuosi būti naudinga.

Ir jei jums pasitaikė bloga diena, savaitė ar mėnuo, pabandykit kažką padaryt neįprastai, kažką tokio, kas kitiems, o ir jums patiems sukeltų nuostabą ir sakytų, jau tu tikrai to nepadarytum ar nepasakytum.

Dažniausiai... bet ne visuomet, reikia lįsti iš savęs gailėjimosi kokono ir eiti savo talentais bei žavesiu puošti pasaulio! Supratau, kad pernelyg ilgai gyvenau taip tarsi turėčiau dar trisdešimt metų priešaky. O jeigu ne? Tuomet ir imu iš gyvenimo visa, ką dar galiu pasiimti, stengiuosi įgyvendinti kažkur širdies kertelėj užspaustus savo troškimus ir svajones, prisimenu, kad ir vėl susitelkiau į dėmesio reikalavimą, o ne pasakiau visiems, kaip aš juos STIPRIAI MYLIU!!!

Tačiau būna dienų, kai reikia ir pasiskųsti, ir savęs pagailėti (kol tai netampa įpročiu). Kaip mano pusseserė sako – visai tai ne silpnumo požymis. Galbūt kažkurioj vietoj ( imu ir gaunu) pasidarė disbalansas, tad reikia tik viską sustatyti į vietas.

Kartais ir šiukšles visai gerai išnešti iš namų, tik reikia pasirinkti, kur jas palikti. Jei nuspręsite teisingai, namo grįšite tuščiu kibiru, bet pilna galva naujų pamąstymų, idėjų ar suvokimų. Tačiau jei pasirinkimas buvo netinkamas, jausitės tarsi patys būtumėt apsidrabstę tomis šiukšlėmis. Todėl šiandien linkiu teisingų sprendimų ir drąsos nusukti kitu keliu.

Su meile,

Jurgita

  

  KAI KLAUSTUKŲ YRA DAUGIAU NEI ATSAKYMŲ

Suabejojau... suabejojau savimi ir visu pasauliu, ar kam nors dar bereikalingi mano įrašai... Tiesa ne visuomet yra maloni ir ne visada pavyksta ją pateikti supakuotą į rožinį popierių su kaspinėliu.

Turbūt keisčiausia man yra tai, kad po paskutinio įrašo beveik neatsirado žmonių, kurie nuoširdžiai paklaustų: „Jurgut, tai kaip iš tikro tu laikaisi?“. Nelabai aš jų tikėjausi, bet vis tiek... Tie keli skambučiai buvo iš tų, kurie nėra man nei giminės, nei artimi draugai, bet esu dėkinga jiems už parodytą rūpestį. Tačiau kiti... kur dingo visi kiti??? Ar tiesa yra tiek nepatogi, jog geriau apsimesti, kad visai nieko nežinai? O gal smalsumo vedini giminės bando per aplinkui, iš kitų sužinoti realią situaciją? O gal visi tie žmonės tiek kartų komentavę įrašus, kuriuose viskas gražu ir nekvepia mirtim, tiesiog nusivylė negavę dar vienos optimizmo dozės? O gal jie turi aibes savų rūpesčių, kad turėtų laiko ir noro gilintis į svetimus?

Ir man klaustukų yra begalės, tačiau džiugina tai, kad tos kelios draugės, kurios eina su manimi jau 15 metų, vis įkyriai manęs nepalieka su savo skambučiais, apsilankymais ar tiesiog primindamos, kad laiko pasiduoti nėra kada.

Tiesa tikriausiai yra ta, kad mums iš tikro nelabai rūpi, kas dedasi aplinkui. Visi per daug esam paskendę savuose rūpesčiuose ir darbuose, savas skausmas ir bėdos yra pakankamai dideli, kad dar turėtume laiko guosti kitus. Ir tai yra natūralu. BET... kartais ir tiems nuolatiniams šviesos ir gėrio skleidėjams reikia pasijausti mylimiems ir reikalingiems. Tik va, išlenda vis tas senas įprotis įkrovos ieškoti pas kitus, ypatingai pas vyrus. Nelabai tie kiti gali ką suteikti, kai gerai nežinai, ko konkrečiai tau reikia arba patys yra tarsi tušti indai ir neturi tau ko duoti. Ir tada prisimenu kažkur perskaitytus žodžius: „PRADĖK ROMANĄ SU PAČIU SAVIMI“. Kaip tai suprasti? Aš suvokiu taip, kad darau viską ne tam, kad kitas mane įsimylėtų, o kad pati jausčiausi taip gerai nuo savęs, jog nelabai ir svarbu, kaip ten visi kiti aplinkiniai.

Jaučiuosi užsisėdėjusi – vadinasi einu į teatrą, kiną ar koncertą, kad ir viena pati. O ką? Juk man ir pačiai turi būti smagu su savimi. Trūksta švelnumo? Tuomet prisimenu nuostabių rankų grožio puoselėtoją ir tiesiu taikymu užsirašau vizitui veido masažui. Reikia naujos veiklos, bet niekas nesiūlo? Skambinu pirmai draugei atėjusiai į galvą ir siūlau projektą avantiūrą. Ir ką tu manai? Ji pasirašo, nes pačiai kažko panašaus jau seniai reikėjo... Nebesijauti graži, nebesako vyras komplimentų? Tuomet einu į apatinių rūbų parduotuvę ir pradedu keisti savo įvaizdį pirmiausiai nuo ten, kur kiti nelabai mato, bet už tai pati tuojau pat pajunti skirtumą užsidėjusi naujus, nenuskalbtus apatinius...

Žinau, kad visiems būna dienų, kai žemė slysta iš po kojų ir jaučiu, kad nieko tokio karts nuo karto vis leisti sau išjausti, kažkur išlieti visus tuos susikaupusius jausmus. Bet labai dažnai, kai mano siela verkia ir jaučiasi pavargusi, nesuprasta ar pamiršusi gyvenimo džiaugsmą, jai į pagalbą ateina mano DRĄSUOLĖ DVASIA. Ji imasi beprotiškiausių idėjų, verčia susitikti su naujais žmonėmis, kurti, daryti įrašus, liepia nepasiduoti ir sugalvoja vis naujų būdų, kaip įpūsti man naujų vėjų. IR TAI PADEDA! Naujos energijos ima vesti tave į priekį. Ir kai vėl ateina tas sunkusis etapas, visuomet žinau, kad su juo man Kūrėjas atsiunčia ir kažką naujo, nuleidžia iš viršaus dar vieną idėja ir aš to imuosi.

Kartais pro sukąstus dantis spaudžiu šypseną. Bet ne tam, kad vaidinčiau kaip man viskas gerai, o tam, kad pati sau įrodyčiau, jog dar ne pabaiga. Kažkur giliai vis kirba jausmas, kad nepaisant visko, tai yra tik pradžia ir trūksta dar šiek tiek, kad pajudėjęs akmuo taip įsibėgėtų, kad bus nebeįmanoma sustabdyti. Ir mintyse aš jau tam ruošiuosi. Nors vis dar pasitaiko visokie pasiteisinimai, bet pamažu aš tampu natūraliai reiklesnė sau ir atlaidesnė kitiems. 

Per gerą pusmetį supratau viena – ŽMOGŲ ŠIOJ ŽEMĖJ LAIKO ne antrosios pusės, vaikai ar tėvai, o SAVIREALIZACIJA. Tik tuomet, kai kuri, turi mėgiamą veiklą ir jautiesi reikalingas šiam pasauliui, tik tuomet jauti prasmę gyventi. Ir tiems, kurie man kartoja geriau pailsėk, pasirūpink sveikata ir savimi, norisi atsakyti, kad galbūt nesėdėjimas prie tos ligos, o tik KŪRYBA mane veda į priekį. Savyje aš vis atrandu tiek neatskleistų talentų, kad nepaliauju stebėtis, kur visa tai buvo anksčiau??? O gi užspausta, užblokuota ir kažkur giliai užrakinta. IR KIEKVIENAS TEISINGAS ŽINGSNIS ATRAKINA VIS PO NAUJĄ SPYNĄ.

Noriu PADĖKOTI visoms ir visiems tiems, kurie šiam kely einat kartu su manim ir priimat visą mane suprantamą ir nelabai, švelnią ir piktą, išsibarsčiusią vėl iš naujo surinktą... Tas nematomas energetinis ryšys vis pakelia mane parpuolusią ir leidžia suprasti, kokie visgi mes esam susiję vienas su kitu. Nieko šiaip sau nėra ir vieni kitų gyvenimuose atsiradome ne šiaip sau! 

Keista, bet šiame įraše noriu padėkoti ir sau.. kad turiu drąsos dalintis, kad nepasiduodu, kad esu :-)

Su meile,

Jurgita

Pabandykim nusiimti visas kaukes

Ilgai galvojau, ar verta rašyti apie skausmą, nerimą ir visus kitus jausmus, keliančius gailestį ir neviltį.  Norėjosi nuslėpti viską, kas man nepasisekė, kur suklydau, nerašyti apie bet kokias situacijas, kurios rodytų, jog aš susimoviau.

Bet aš SUSIMOVIAU, kažkur vėl stipriai suklydau, kažką praleidau ir vos pradėjusi įsibėgėti, vėl atsidūriau ligos patale. Ir vėl nenorėjau kalbėti, niekam sakyti, kad man nepavyko. Jaučiau, kaip pati save kalu prie kaltės kryžiaus jau vien dėl to, jog kiti manimi patikėjo. Kiti, galbūt, laikėsi įsikibę to šiaudo, kad viskas šiame gyvenime įmanoma. Ir aš pati stipriai tuo tikėjau. O jeigu neįmanoma? O gal per daug išpuikau su savo sėkmės istorija? O gal tai ne bausmė, o tik atpildas už tai, ką pražiopsojau, ko nesupratau, nepamačiau ar nenorėjau matyti?

Liga, smogusi antrąkart, privertė vėl suabejoti visom tiesom, privertė nuleisti galvą ir pripažinti, kad aš dar nieko nežinau. Kokia aš mokytoja, jei pačiai su sveikata ne kažką. Kaip galiu rašyti žmonėms apie tai kas gražu, kai ir mano gyvenime yra tų negražių dienų, kada norisi šaukti visam pasauliui „o man tas pats, kad turiu du mažus vaikus!!!“, ir man visai nesvarbu, kas bus po to, nes DABAR man taip stipriai skauda, dabar aš negaliu pasijudinti iš patalo ir nepajėgiu savęs guosti mintimis, kad viskas bus gerai!!! Kodėl turiu galvoti apie visus kitus, kurie pyksta už mano žodžius, jei nė vienas nežino, kaip aš jaučiuosi? O būna dienų, kai jaučiuosi tikrai šūdinai ir nenoriu nieko akyse matyti.

Taip yra ir šiandien, nes jau antrą mėnesį naktim nemiegu, pati nežinau dėl ko, ar kad skauda, ar kad yra kita priežastis... Ne visada užtenka pozityvaus mąstymo, nes turiu pavyzdį, kada išėjo jaunas žmogus tvirtai tikėdamas, kad pasveiks. Bet nepasveiko ir aš nežinau, kaip paguosti to žmogaus sesę, kada pati išgyvenu ir juoda ir balta.

Nebenoriu būti vien pozityvi, nes tai ne aš. Tai KAUKĖ, po kuria slėptis ilgai negali. Po šito chemijų kurso nebegaliu nešioti ir peruko. Jaučiu, kad vėl tai kažkoks bandymas pabėgti nuo realybės, nuo tiesos, kad aš vis dar kažko nesuprantu. Ir noriu tik atkartoti visiems liūdintiems „taip, toks likimas, tokia Kūrėjo valia“...

Kartais noriu pasiduoti... Ypač tada, kai paprasti nuskausminamieji neveikia, o stipresni tik pykina, migdo ir realiai daraisi gyvu lavonu, bet skausmo nenuima. Tai tokia yra ši liga. Ir visai nešventinė šiandien mano nuotaika, nes pavargau... Pavargau priešintis, vaidinti stiprią ir nepažeidžiamą, pavargau būti pavyzdžiu kitiems. Man to nebereikia, ir mano šeimai nereikia. Noriu tikrumo ir kažkokio aiškumo. Nebenoriu ir jums rašyti tik tada, kai viskas faina, nes ne viskas mano gyvenime faina ir, oi, kaip dažnai dar būna nefaina. 

Rizikuoju prarasti tuos skaitytojus, kurie žavėjosi manimi ir kuriems buvau įkvėpimo šaltiniu, bet kitaip negaliu. Matyt toks laikas, kada daug sunkiau apsimetinėti tuo, kas nesi nei prabilti apie tai, ką dažniausiai pasilieku tik sau. Visas juodžiausias savo paslaptis ir išgyvenimus laikau tik sau, nes nematau prasmės viešinti to, kas man pačiai, o tuo labiau artimiesiems ir skaitytojui nepatrauklu. Bet tai tikriausiai irgi vaidyba, noras paslėpti tuos nešvarius apatinius, kurių ir pati bodiesi. Bet kiek ilgai žmogus taip gali? Tiems akiplėšoms ir tiesmukiems žmonėms matyt lengviau, nors jie neparankūs kitiems, bet bent jau neišduoda savęs. O aš vis dar dažnai jaučiu, kad IŠDUODU... žmogų, kuris turėtų būti pats artimiausias... Tai pačią save...

Rašau jums ir jaučiu kaip lengvėja, džiūsta ašaros ir žinau, kad rytoj aš vėl žiūrėsiu į tą frazę ant šaldytuvo, kurios kartais norisi nepastebėti  - „NIEKADA NEPASIDUOK“. Bet kartais ir aš pasiduodu. Tokia tiesa. Kartais iš nevilties nuleidžiu rankas ieškau to, kas mane išgelbės. Bet gelbėtojo nėra. Jis  - tai aš pati. Kai pavargstu nuo gerutės vaidmens einu pas savo geriausią draugę ir mudvi atsidarom butelį vyno. Praktiškai su niekuo daugiau negeriu. Su kitais neskanu, o su ja būdama galiu leisti pasireikšti savo demonam, puikybei ir truputį pagailėti savęs. Tai žmogus, kuris sugeba žiūrėdamas man į akis sakyti tiesą ir su kuriuo man nereikia būti geresne.

Imu suprasti, kad negaliu aš nieko išmokyti kitų, galiu tik kas dieną stengtis nenuvilti savęs, o nuvylusi, atleisti sau  ir vėl iš naujo kabintis į gyvenimą ir visus pamokslus taikyti sau. Ir tai visai nereiškia, kad šiuo įrašu norėjau purvą išlieti (nors gal ir norėjau), tačiau pirmoj vietoj man norėjosi būti nuoširdžia sau, o paskui ir jums. Negaliu būti gyvas pavyzdys, nes iki to man dar toli, bet kas sakė, kad gyventi bus lengva? Svarbu gal sugebėti kuo dažniau į tuos sunkumus pažiūrėti lengvai, leisti sau būti visokia, o ne sau ir vaikams kartoti, kad viskas bus gerai. Kai šiandien dukra priėjo ir man pasakė tą pačią frazę, taip ir norėjosi sušukti: „o jei nebus gerai? Kas tada?“. Tada supranti, kad ir vaikai turi teisę žinoti tiesą, kad gali būti visaip. Bet turi žinoti ir tai, kad būti savimi nėra gėda ir nėra blogai, svarbiausia kas dieną pabusti su noru būti geresniu ir stengtis eiti to link. Tačiau jei ne viskas pavyksta tobulai, tai irgi yra gerai, vadinasi yra dar kur augti, yra dar ko siekti ir dėl ko gyventi.

Galbūt šios Velykos reiškia ne tik atgimimą. Man gal tai daugiau išsilukštenimas iš visų kaukių, atsisakymas bet kokio melo ir noro vaidinti pirmiausiai pačiai sau, o paskui ir visiems kitiems. Mes visi jaučiam netikrumą ir kartais būna koktu nuo to pozityvumo. Bet man patinka rašytojos Birutės Jakučionytės mintis, kad už kiekvieną didelę auką turi būti ir didelis apdovanojimas. Taigi, Tėve, nebesiskundžiu, priimu visa ką man reikia patirti ir kantriai laukiu tos dovanos... Įtariu kokia ji ir tikrai verta savo kainos, bet kol kas tai pasilieku sau, nes turiu begalinį tikėjimą ir viltį, kad ateis diena, kada tomis dovanomis galėsiu pasidalinti ir su jumis. Todėl nesinori šios dienos minčių užbaigti su liūdesio gaida. Galbūt tik palinkėčiau visiems to laisvės jausmo, kai gali gyventi, kalbėti taip kaip tau norisi, o ne kaip reikalauja etiketas. Svarbiausia neišduoti savęs – visa kita galima ištverti.

Su meile,
Jurgita

O GAL TU GALI DAUG DAUGIAU???

Visa patirtis, kurią mes atsinešame iš vaikystės yra duota ne šiaip sau. Išmokę pamokas, nuo kurių taip bėgome, kurios skaudino ir žeidė, mes pagaliau imame atrasti kelią, dėl kurio ir turėjo vykti visas tas skaudus augimas.

Kai aš buvau maža, niekas manęs nevadino princese, nebuvau ir klasės pirmūnė, nors visados pavydžiai žiūrėjau į išrinktųjų nuotraukų stendą ir vis stengiausi žūt būt ten pakliūti... Nepakliuvau. Nedavė man Kūrėjas loginio mąstymo nors tu ką ir užuot mėgavusis dalykais, kurie man sekėsi, aš nuolatos "zubrinau" tuos, kurių niekaip nepajėgiau išmokti. Ir jei kas nors paklaustų, ar norėtum sugrįžti į mokyklą, tai net nedvejodama atsakyčiau, kad ne. BET...

Kai imu analizuoti kur link mane gyvenimas kreipia nuo tada, kai pradėjau eiti vedama jausmo, o ne proto, imu suprasti, kad jau mokyklos laikais aš gana gerai rašydavau įvairias temas, rašinėlius, dalyvaudavau skaitovų konkursuose tačiau nuolatos galvoje kirbėdavo, o kodėl čia ne dešimt? O kodėl tik antra vieta? Jeigu aš būčiau save tobulinusi tose srityse kur man sekėsi, galbūt likimas būtų pasisukęs kita linkme. O galbūt aš turėjau išbraidyt visus klystkelius, kad sugrįžčiau į gyvenimo tiesiąją.

Kai būdama aštuonerių užsimaniau lankyti muzikos mokyklą, tėvai tuo labai nesižavėjo, nes pakako jau to, kad brolis buvo stumiamas į akordeono pamokas per prievartą, tai nenorėjo, kad taip nutiktų ir su manimi. Bet čia aš buvau užsispyrusi ir pasiekiau savo, todėl kai užeidavo momentai, kada norėdavau mesti visas muzikos pamokas, sąžinė neleido apie tai net prabilti, nes pati to norėjau. Galbūt todėl ir reikia vaikams leisti sprendimus priimti patiems, kad paskui nereikėtų išgirsti "pati parinkai, pati ir grok!".

Tačiau kaip ten bebūtų, visi keliai mane atvedė vis tiek į KŪRYBĄ ir šiandien, dar labai nedrąsiai, aš įsileidžiu mintį, kad galbūt galiu kurti ir muziką, nors visą gyvenimą sakiau, kad ką jau ką, bet kurti aš nesugebu. NIEKO! Ką jau kalbėti apie dainas... Ir supuoju lyg kūdikį tuos kelis akordus, nes negali patikėti, kad TAI TAVO, kad galbūt tu gali kažką daugiau, tik taip menkai save vertinai, jog net neleisdavai sau net pabandyti. Aš juk visad buvau ta, kuri groja antru smuiku, kuriai galima patikėti visus juodus, pagalbinius darbus ir todėl taip kračiausi bet kokios atsakomybės, bet kokio bandymo imtis ko nors pati. Ne... Man visada reikėdavo konkretaus paliepimo ir darbų suskirstymo.

O dabar aš su dideliu pasimėgavimu galvoju apie tuo dalykus, kuriuos išdrįsau padaryti pati, kuriuos sukūriau PATI. Tik gal tas ėjimas užtrunka ilgiau nei aš norėčiau, nes viską daryti pirmą kartą nėra lengva. Vis sustoji ir galvoji, ar tikrai taip, ar tikrai galiu, ar verta, o gal taip, o ne kitaip???

Todėl jei manęs paklaustumėt, o ką man daryti, tikriausiai atsakyčiau BANDYTI! Dar ir dar kartą, kol ateis jausmas AŠ GALIU. Man visai patinka būti kitokia. Aš ir mano darbai neprivalo patikti visiems, bet už tai kaip gera nepriklausyti niekam... Kartais pagalvoju, kad net pačiai sau aš nepriklausau, bet tas jausmas, kai sukuri kažką savo, leidžia pajausti, kad kiekvieno iš mūsų misija yra kur kas didesnė nei mes sau leidžiam  pagalvoti.

Su meile,

Jurgita